NAUJIENŲ TINKLELIS

FK "GINTRA" NAUJIENOS

DIENORAŠTIS II. Gyvenimas Veksforde: tradiciniai pasivaikščiojimai „minų“ lauke, šviežių salotų deficitas, supermenas treneris ir nušluotos moldovės

Tradicija. Veksforde esame dar tik ketvirta diena, tačiau jau sukūrėme gražią, romantišką komandinę tradiciją – rytinis pasivaikščiojimas įlankos pakrante su nuostabiu vaizdu į Airijos jūrą. Vis tik iki tobulo pasivaikščiojimo su rytine pramankšta trūksta atsipalaidavimo. Paklausite kodėl. Atsakymas kiekvieną rytą slypi mums po kojomis. Jau įpratome, kad vaizdu į akmenimis nusėtą pakrantę, kurią sūpuojančiai skalauja bangos privalome mėgautis saikingai, nes tarsi minų lauke kaskart stengiamės išvengti Veksfordo miesto gyventojų vedžiojamų augintinių paliktų „dovanėlių“. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje tradicija susirinkti augintinio „dovanėles“ po truputį prigyja, bet panašu, kad iki Airijos ji dar neatkeliavo.

Maisto racionas. Įsitaisę prašmatniuose apartamentuose, žinoma, kaip ir pridera tikėjomės, kad restorane sulauksime panašaus atitikmens maisto. Vis tik buvome priversti pripažinti, kad gyvenimo sąlygos puikios, bet iki puikaus maitinimo tolokai. Švediško stalo principu paruoštam maistui didelių priekaištų galbūt ir neturėtumėme (dažnu atveju trūksta druskos, bet galbūt mes lietuviai per daug įpratę prie įvairiausių prieskonių), tačiau jo asortimentui – priekaištų galima atrasti nesunkiai. Į maitinimą apskritai nėra įtraukti jokie žuvies produktai, jokios sriubos, desertą airiai tikino darysiantis vieną ir tą patį ištisą savaitę – vaisių asorti, tačiau labiausiai nusivylėme šviežių salotų trūkumu. Įspūdis toks, jog nekepinti, nevirinti, nemarinuoti ar dar kitaip nemodifikuoti agurkai, pomidorai ar kitos salotos čia Veksforde yra tikras deficitas. Nenorėdami pasirodyti nemandagiais, viskuo nepatenkintais lietuviais organizatorių asmeniškai paprašėme, kad ant švediško stalo kartas nuo karto atsidurtų šviežių salotų. Pusryčiaudami trečiadienio ryte maloniai nudžiugome – prie kiaušinienės jau galėjome mėgautis šviežiais agurkais!

Susirinkimų kambarys. Kaip jau yra įprasta kiekviena UEFA moterų Čempionių lygos atrankos komanda viešbutyje turi savo susirinkimų kambarį. Jame aptariame dienos planus, video peržiūrų pagalba analizuojame rungtynes ir sprendžiame įvairius kitus klausimus. Mūsų susirinkimų kambarys turi du išskirtinius bruožus. Pirmasis, jog jis įeina į trenerio asistentės Tatjanos Veržbickajos prabangių apartamentų sudėtį su vaizdu į jūrą ir neapsakomu erdvumo pojūčiu dėl kurio trenerė gali jaustis lyg Veksfordo miesto merė. Antrasis, jog išskirtinai nei visa komanda, vyriausiasis komandos treneris Rimantas Viktoravičius į susirinkimų kambarį įeina lyg supermenas – pro langą. Darome prielaidą, kad treneris taip elgiasi ne dėl to, kad neranda įėjimo pro trečią aukštą, bet dėl to, jog eidamas pro jį gailėtųsi, kad vos atvažiavus į rankas nepaėmė 53 –ojo kambario rakto.

Komandų pristatymo ceremonija. Pirmadienį vyko oficiali visų 7 –osios atrankos grupės komandų pristatymo ceremonija. Joje dalyvavo ir iškilmingi svečiai –  Veksfordo miesto meras, UEFA delegatai ir kiti oficialūs asmenys. Tradiciškai daugelis jų pasisakė vieša kalba, šeimininkai komandoms įteikė specialias dovanėles, o vėliau visi bendrai vaišinosi patiektais gėrimais ir maistu bei įsiamžino bendroje nuotraukoje.

Neapskaičiuotos kelionės ir atsakingas vairuotojas. Pasak organizatorių į rungtynes iš Veksfordo į Voterfordą, kur vyko pirmosios mūsų UEFA moterų Čempionių lygos rungtynės turėjome važiuoti vieną valandą ir dešimt minučių. Pagal UEFA reglamentą atstumas iki stadiono turėtų būti toks, kurį būtų galima įveikti per ne daugiau kaip vieną valandą. Mes supratingi, dėl dešimties minučių tikrai nepulsime skųsti organizatorių delegatei. Deja, airiai šiek tiek apsiskaičiavo. Į rungtynes vykome ilgiau nei numatyta vos dešimt minučių, tačiau grįžimas iš stadiono į viešbutį užtruko kone dvi valandas. Paaiškinimas paprastas – eismo spūstys. Tačiau pagal reglamentą organizatoriai turi numatyti ir tokias detales, nes ko gero visoje Europoje apie 17 val. susidaro „kamščiai“. Turėjome progą įsitikinti ir tuo, kad mus veža itin atsakingas ir patyręs vairuotojas. Pastarasis ne tik visą ilgą kelią, lyg nusistatęs autopiloto funkciją neviršijo 80 km per valandą greičio (kelio ženklai leido neviršyti 100 km/h), tačiau ir privažiavęs prie viešbučio per 50 metrų atstumą (viešbučio duris jau matėme savo akimis) tūnant eismo spūstyje neišleido iš autobuso, nes pagal jo nustatytą atsakomybę jis mus turi pristatyti prie viešbučio durų. Viskas logiška, dėl to nepriekaištavome, tiesiog merginos jau trypė dėl noro bėgti į tualetą, juk kelionė truko dvi valandas be jokio sustojimo! Puikiai įvertinęs susidariusią situaciją vairuotojas lyg tikras merginų gelbėtojas vis tik pravėrė autobuso duris iki viešbučio likus maždaug 25 metrams ir už tai merginos jam buvo labai dėkingos.

Apkartintas debiutas. Moldovos čempionėmis tapusi „ARF Criuleni“ ekipa pirmą kartą klubo istorijoje dalyvavo UEFA moterų Čempionių lygoje. Tikėtina, kad moldovės dar ilgai prisimins žaibiškas „Gintros-Unversiteto“ atakas, o vartininkė dar ilgai sapnuos traukianti kamuolį iš savo komandos vartų tinklo. Šios rungtynės akivaizdžiai pademonstravo, kad komandos į UEFA susirinko vedinos skirtingų tikslų. Vieniems tai galimybė įvertinti savo jėgas tarptautiniu lygmeniu, kitiems – šansas prasibrauti į pagrindinį UEFA varžybų etapą. Kaip bebūtų, „Gintra-Universitetas“ merginos dėkoja už kovą „ARF Criuleni“ komandai ir linki didžiausios sėkmės ateinančiose rungtynėse!

DSCF6418small DSCF6374small
IMG_2995smallDSCF6334small
DSCF6338small DSCF6387small
DSCF6360small DSCF6328maz

ăn dặm kiểu NhậtResponsive WordPress Themenhà cấp 4 nông thônthời trang trẻ emgiày cao gótshop giày nữdownload wordpress pluginsmẫu biệt thự đẹpepichouseáo sơ mi nữhouse beautiful